Pamaldos Virbalio evangelikų liuteronų bažnyčioje vyks vasario 5 d. 14 val.

Simeonas dėkojo Dievui už suteiktą galimybę pamatyti Tai, kas Jo per pranašus buvo žadėta Izraeliui – atėjusį Dievą, šviesą ir garbę. Šviesa nušvietė tamsą ir neviltį, o garbė įžengė į negarbę ir nuodėmę. Rankose laikydamas Jėzų Simeonas džiaugėsi ir dėkojo, tuo sukeldamas nuostabą net Marijai ir Juozapui.

Švęsdami Kalėdas, mes vėl priartėjame prie Dievo Įsikūnijimo paslapties, kurią dažnokai arba pamirštame, arba laikome savaime suprantamu dalyku. O Juk Kristuje Dievas mums padovanojo pats save, tuo parodydamas begalinę meilę ir troškimą, kad žmonės, kadaise įsileidę blogį ir jame gyvenantys, vėl turėtų atvirą kelią stoti prieš Dievo veidą be baimės ir netikrumo, bet drąsiomis širdimis; kad žmonės žinotų, jog pats Dievas atėjo sunaikinti nuodėmę ir mirtį bei priglausti kiekvieną žmogų kaip kūdikį, kuris kadaise buvo pasmerktas, o dabar vėl bus išteisintas.

  Taip jau mes surėdyti, kad dažniausiai apmąstome savo darbus, savo gyvenimą. Pasveriame, ką mums pavyko nuveikti, o kurie sumanymai baigėsi nesėkme. Žvelgdami į ateitį, planuodami, mėginame rasti tvirtą pagrindą ir prasmę to, ką darome, tuo pačiu pasitelkdami patirtį mėginame išvengti klaidų. Skaitydami Evangelijos mums perduotus Simeono žodžius, patiriame, kad Simeonas nieko nesako apie save. Jis yra tas, kuris, kantriai laukęs, išvydo iš Dievo ateinantį išganymą. Ne savo darbu jis giriasi ir ne savo darbą apgieda. Dievo meilė ir ištikimybė jam yra viskas, kuo galima pasikliauti ir kas yra visko pradžia bei pabaiga. Tad jo giesmė turetų būti uždegantis pavyzdys mums, kaip priimti Išganytoją – tiesiog išmokti mąstyti apie Jį, Jį išgirsti, Jo šauktis ir Juo pasitikėti.

Pagonių tautos ne pačios „apsišvietė“, o Izraelis ne pats susikūrė garbę. Šviesą ir garbę prirengė ir padovanojo Dievas. Linkiu mums visiems, pasitinkantiems Išganytoją, priimti Jį kaip mums skirtą dovaną ir leisti Jam perkeisti gyvenimus, prašyti Jo nušviesti mus, kad Dievo ramybė apsigyventų mumyse. Tegu Jo Žodis ir Sakramentai nepraslysta pro mūsų gyvenimus nepastebimai, bet atveria mūsų lūpas padėkai, kad mes, kaip Simeonas, galime regėti išganymą ir gyventi Dievo Artume.

Palaimintos Kristaus Gimimo šventės!

Mindaugas Sabutis

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas

2011 m. Vilnius

mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!  1Jn 3, 1

Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus gimimas Marijos ir Juozapo šeimoje mus kviečia pažvelgti į šeimą kaip į šventovę, kurioje gali ir turi gimti šventumas, kurioje gali ir turi šventumas augti. Tas šventumas nėra pasaka ar išsigalvojimai, o realybė Kristuje, kuris gimė ir išaugo paprastoje šeimoje, gyvenusioje šioje žemėje, šiame pasaulyje. Tad Kalėdos kiekvienai šeimai skelbia, kuo šeima gali ir turi būti.

Jėzus Kristus kaip asmuo tautoje, įsiklausant į aplinkinių poreikius, galėjo būti bet kuo: galbūt tik gydytoju ar stebukladariu, gal duonos daugintoju, o gal mokytoju ar puikiu karaliumi.  Bet Jam pačiam žinant ir pirmenybę teikiant Dievo valiai, Jis, Jėzus Kristus, kaip pažadėtas ir išrinktas atpirkti žmoniją, sutaikyti su Dievu bei sugrąžinti žmogų į tą pirmapradį Dievo paveikslą, visa atliko ant kryžiaus ir mirtyje, prisikėlime, dangun žengime. Tad Jis, pirmiausia, pasirinko ir išpildė Dievo valią, o tuo pateisino visų viltis ir lūkesčius, kas ir šiandien mums leidžia Jį matyti, leidžia, kad mes visi per Jį ir Jame gyventume kaip viena didelė Dievo tauta, Dievo šeima, kurioje Jis yra gyvas ir gyvena su mumis su savo žodžiu, kūnu ir krauju kaip mūsų brolis ir kaip mūsų Viešpats. Išgirskime ne tik aplinkinių nuomonę, bet įsiklausykime į Dievo žodžius ir valią, į tai, kuo mes esame vadinami dėl Kristaus, kuo mes esame ir turėtume išlikti.

Palaimintų Jums Šv.Kalėdų ir Naujųjų Viešpaties Metų!

2011-12-22

kun.V.Klesevičius

Nuo 1990 metų Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos organizuojama sakralinės muzikos šventė kasmet sutraukia gausų būrį įvairaus amžiaus mokinių ir ikimokyklinių įstaigų auklėtinių vokalinių kolektyvų bei solistų. Kiekvienais metais festivalis organizuojamas vis kitoje evangelikų liuteronų parapijoje, o Vilkaviškio rajone jis surengtas pirmąjį kartą.

Šiemet į šventę pasiryžo atvykti trylika kolektyvų iš įvairių Lietuvos vietovių. Po du ansamblius atstovavo Kretingai bei Biržams, po vieną –  Klaipėdos, Vilniaus, Jurbarko, Priekulės, Šilutės rajono Žemaičių Naumiesčio, Lietuvninkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ bei bendrai Plikių ir Dovilų parapijoms. Iš Vilkaviškio rajono šventėje dalyvavo du evangelikų liuteronų parapijos ansambliai: Virbalio jaunimo, vadovaujamas Indrės Barišauskaitės, bei bendras Marijampolės ir Vištyčio vaikų ir jaunimo, vadovaujamas kunigo Vaido Klesevičiaus. Visi renginyje pasirodę kolektyvai atstovavo evangelikų liuteronų bažnyčią, išskyrus Biržų jaunuolius – jie priklauso reformatams. Iš viso į Vištytį sugužėjo per 180 dalyvių.

Virbalio ev.liuteronų parapijos jaunimo ansamblis

„Šiemet į šventę atvyko kiek mažiau dalyvių, nei buvo galima laukti. Tačiau tam yra svarių priežasčių – Vištyčio parapija įsikūrusi atokiau nei dauguma kitų, todėl daugeliui kolektyvų tikriausiai buvo per toli pas mus atvažiuoti. Iš viso Lietuvoje yra 54 liuteronų parapijos ir dauguma jų įsikūrusios vakarinėje šalies dalyje“, – pasakojo kunigas V. Klesevičius. Jis prisiminė, kad į ankstesnius „Giesmių giesmelės“ festivalius susirinkdavo net per 350 dalyvių.

Kasmet renginys organizuojamas pirmąjį arba antrąjį gegužės šeštadienį. Taip orientuojamasi į Motinos dienos šventę. „Tai ne tik giesmių šventė, tai kartu ir šventė, skirta brangiausiam žmogui žemėje – mamai“, – pabrėžė dvasininkas.

Prasidėjus festivaliui, visus susirinkusiuosius pasveikino Vištyčio miestelio seniūnas Bronislavas Polita, homiliją pasakė Liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis. Renginyje visi kolektyvai atliko po du kūrinius, iš kurių vienas privalėjo būti iš naujojo, 2007 metais išleisto, evangelikų liuteronų giesmyno.

Po visų pasirodymų šventės dalyviai buvo apdovanoti atminimo diplomais bei specialiai šių metų „Giesmių giesmelei“ Vištytyje pagamintais varpais. Taip pat susirinkusieji buvo pakviesti pasistiprinti prie Vilmos Menčinskienės įmonės paruošto maisto stalo, kurį finansavo Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandrauga.

Šiek tiek užkandę jaunuoliai turėjo galimybę pasižiūrėti pasieniečių paruoštą programą Vištyčio užkardoje. Čia sienos apsaugos darbuotojai papasakojo vaikams apie savo kasdienybę, norintiesiems leido pakilti į bokštelį, iš kurio matosi Vištyčio apylinkės, pademonstravo kaip sulaikomi nusikaltėliai, parodė išdresuotų šunų programą.

„Nepaisant į pavakarę subjurusio oro, vaikams pasieniečių pasirodymas padarė neišdildomą įspūdį. Dauguma vaikų buvo pavežioti keturračiais motociklais, planuota juos paplukdyti ir kateriais. Tiesa, šio malonumo dėl blogo oro buvo atsisakyta. Nepaisant to, visų jaunuolių akys rodė, kad jiems buvo be galo smagu ir įdomu“, – džiaugėsi kun. V. Klesevičius.

Dvasininkas teigė, kad „Giesmių giesmelės“ šventė pavyko puikiai ir visi vaikai išvyko namo geros nuotaikos, kupini daugybės teigiamų emocijų.

„Visi dalyviai džiaugėsi galimybe pasimatyti bei pabendrauti su iš seniau pažįstamais draugais, o išvykdami žadėjo būtinai vėl susitikti kitais metais vyksiančioje šventėje“, – pasakojo pašnekovas.

„Giesmių giesmelės“ šventė turi savo tradicinį simbolį – kryžiaus formos žvakidę. Pradžioje renginio šis simbolis būna įžiebiamas, o jam pasibaigus – perduodamas kitų metų organizatoriams. Pernai Vištyčio evangelikų liuteronų parapija buvo gavusi šį simbolį iš kolegų, gyvenančių Vilkyškiuose. Pasibaigus šių metų „Giesmių giesmelei“, simbolis perduotas Panevėžio miestui. Būtent jame kitąmet ir vyks šis tradicinis festivalis, puoselėjantis krikščioniško giedojimo tradicijas bei ugdantis religinės muzikos meno suvokimą ir sakralinės muzikinės saviraiškos poreikį.

Andrius GRYGELAITIS

Vilkaviškio krašto laikraštis „Santaka“

„Giesmių giesmelės 2011″ nuotraukos

Angelai paskelbė džiaugsmo žinią žmonijai. Mažutėliams – piemenims. Šią žinią mes atkartojame kiekvienų pamaldų metu, giedodami: Garbė Dievui aukštybėse! Kalėdų laike šie žodžiai suskamba ypatingai, nes Dievas užgimė, o mes kviečiami Užgimimu džiaugtis – juo gyventi.

Tačiau, sąžiningai pažvelgę į savo sielas, turėtume pripažinti – angelų žodžius retokai priimame kaip asmeniškai mums skelbiamą Gerąją Žinią. Vaizduojamės, kad Dievas buvoja su mumis nieko bendra neturinčiose „aukštybėse“, o „mylimi žmonės“ – tai kažkokie kiti kažkada gyvenę žmonės, bet tik jau ne aš, ne mano parapija, ne mano Bažnyčia. Dažnas galėtų tvirtai pareikšti ar bent pagalvoti: „Kokia ramybė, kai tenka suktis nepritekliuje, taisyti kiaurus stogus, tvarkyti santykius šeimoje ar darbe, kęsti negalavimus“. Angelų paskelbtoji ramybė tarsi neskirta mums.

Bet tai nėra Dievo yda, netobulumas ar neapsižiūrėjimas. Tai mūsų žmogiškas silpnumas neleidžia priimti Dievo meilės ir Juo pasitikėti. Mūsų nuodėmės, įpročiai, patirtis, sužeidimai įteigia mintį, pajautimą, esą Dievas gal ir gali kažką padaryti, bet tik ne man, ne čia ir ne d a b a r. Tokia nuostata paverčia Kalėdas sentimentalia švente, kur susiplaka bėgimas, nerimas ir dvasingumas. Kai kam toji „šventė“ pasibaigia įteikus ar gavus dovanėlę bei palinkėjus įprastų dalykų, kuriuos vieni kitiems paprastai išsakome Naujųjų metų ar gimtadienio proga.

Bet ne Dievas nuskurdino mūsų sielą, o mes patys. Juk Jis tapo skurdžius, kad mes būtume turtingi. Jis atsisakė savo Karalystės, kad mes ją paveldėtume. Jis savo Užgimimu apsigyveno tarp mūsų, kad dieviškos „aukštybės“ įsikurtų mūsų širdyse. Jėzus Kristus užgimė man ir Tau. Tai ne pasaka – tai tikrovė.

Tad vėl esame kviečiami iš savo minčių ir širdžių iškuopti ir išmesti susikurtas pasakas, atsikratyti klaidingų vaizdinių, ir priimti Dievo buvimą tarp mūsų ir su mumis.

Linkiu mums visiems, per Kristų pašauktiems gyvenimui, ramybės ir drąsos leisti Dievui prabilti, užgimti ir atnaujinti mūsų asmeninius gyvenimus bei parapijų ir visos Bažnyčios kelią. Ne savo jėgomis ir stiprybe mes Dievą pasiekėme, ne nuosava išmintimi Karalystę paveldėjome ir ne sava įžvalga Dievą pažinome. Pats Dievas panoro iš savo meilės ir gailestingumo būti su mumis, vesti, gydyti, atstatyti ir suteikti tikrą ramybę. Tad pasilikime pažadėtoje ramybėje mes, Jo mylimi žmonės žemėje.

Palaimintos Kristaus Gimimo šventės ir 2011-ųjų Viešpaties metų!

Vysk. Mindaugas Sabutis

Marija apsisprendusi ir pasakiusi Viešpačiui, kas ji tokia yra, sulaukė ypatingų Kalėdų. O ar mes šiandien jau esame apsisprendę, kas mes esame, kam mes esame pašaukti savo šeimose, šiame gyvenime ir šiame pasaulyje, nes tik apsisprendę mes galime sulaukti tų tikrųjų Kalėdų, to tikrojo tikros šeimos džiaugsmo.

Tegul šios Kalėdos kiekvienam iš mūsų būna Kalėdomis, kurias mes švęstume susirinkę prie Kristaus kaip Jo šeimos nariai.

Kun. Vaidas Klesevičius