Pradinis puslapis

sausio 12, 2016

Pamaldos Virbalio evangelikų liuteronų bažnyčioje vyks rugpjūčio 21 d. 13 val.

Laida “Kelias” per “LRT Kultūra” kanalą rodoma  kas antrą šeštadienį 9.30 val.


Vyskupo kalėdinis sveikinimas

gruodžio 25, 2013

vyskupo-Mindaugo-Sabucio-kaledinis-sveikinimas_frontnew

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas

už pasaulio gyvybę. (Jn 6,51)

Mieli tikėjimo namiškiai, broliai ir seserys Kristuje,

Įžengiame į Kalėdų laiką padėkoti Viešpačiui, kad Jis taip nuolankiai padovanojo save mums ir pasauliui.

Šią vasarą Vilniaus paveikslų galerijoje buvo eksponuojamas Reformacijos dailininko, Martyno Liuterio bendražygio Luko Kranacho Vyresniojo paveikslas „Madona su Kūdikiu po obelimi“ (1525-1530), atvežtas iš Sankt Peterburgo Ermitažo. Šio šedevro reprodukcijų yra tekę matyti ir iki tol, bet pažvelgus į jį įdėmiau, be skubėjimo, atsivėrė nepaprastas gylis, grožis ir galia. Iki šiol nepraėjo nuostaba, kaip teptuko potėpiais viename paveiksle galima nusakyti visos Evangelijos esmę. Tuomet jau žinojau, su kokiu apmąstymu kreipsiuosi į Jus Kalėdų proga, juolab, kad ir man pačiam įspūdis ne tik neišblėso, bet, artėjant Kristaus Gimimo šventei, dar labiau sustiprėjo.

Po obelimi romiai sėdinti Marija ant kelių laiko kūdikėlį Jėzų, kuris, nors ir reikalingas motinos rankų, žvelgia į mus su dievišku romumu ir orumu. Jis vienoje rankoje laiko nuleistą obuolį, kitoje – iškėlęs duonos gabalėlį. Štai – visa Biblija, visa Evangelija. Obelis ir jos vaisius Viešpaties rankose mums primena nuopuolį, atnešusį mums nuodėmę ir mirtį. Tačiau dabar po obelimi ilsisi naujoji Ieva, per kurią išsipildė pirmajai moteriai duotas pažadas apie jos vaisių ir sutraiškytą gyvatės galvą. Jėzus, laikydamas obels vaisių, primena mums senąjį žmogų, vis dar gyvenantį mumyse, bet ištiesta duona parodo mums, jog Jis yra užgimęs naujasis Adomas, kuris naikina nuodėmę ir dovanoja gyvenimą. Jėzus kalbėjo: Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.

Štai toji Duona, kuri mus maitina Žodžiu, kurią mes priimame nuo altoriaus. Ir vėl gręžiamės į Medį, šį kartą – gyvybės ir išganymo, kuris mums atviras – į šventą Kryžių.

Linkiu Jums ir sau, kad kasdien pasitiktume Viešpatį ir neliktume ten, kur nuodėmė ir mirtis, bet su džiaugsmu priimtume Jėzų Kristų – mums užgimusį  Gelbėtoją.

Viešpatie Jėzau, užgimk kasdien naujai mūsų širdyse, mūsų šeimose, mūsų parapijose ir leisk mums, nuodėmingiems žmonėms, Tavo gimime, mirtyje ir prisikėlime atrasti džiaugsmą ir su Tavimi gyventi šiame laike ir per amžius. Amen.

Palaimintų Kalėdų!

Brolis Kristuje,

Vyskupas Mindaugas Sabutis
2013


Vyskupo sveikinimas

kovo 31, 2013

 

O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse.

(1 Kor 15,17)

 

Dievas išpildė per pranašus duotą pažadą ir savo Sūnuje nugalėjo mirtį. Velykų rytą įvyko tai, ko nesitikėjo jokia gyva būtybė – buvo įveikta mirtis. Apaštalas Paulius mums rašo, kad kaip per vieną žmogų mirtis įžengė į pasaulį, taip Vienas ją nugalėjo. Tas, kuris vienintelis galėjo tai padaryti, Tas, kuris tuo pačiu metu buvo ir Kūrėjas, ir Kūrinys, ir Dievas, ir Žmogus. Žmogaus protas, bent jau kol būsime žemėje, negalės to paaiškinti ir suprasti.

Žmonija nuo seniausių laikų bandė atrasti būdą, kaip pasiekti nemirtingumą, įveikti, apgauti, apeiti, net nubaidyti mirtį. Dabartiniame mokslo pažangos amžiuje apie tai svajojama ir ta linkme nemažai dirbama. Ir tikrai labiau išvystytuose kraštuose pavyko prailginti žmogaus gyvenimo trukmę net keliais dešimtmečiais. Bet ne dėl to, kad kam būtų pavykę prie žmogaus amžiaus pridėti bent sprindį. Tiesiog žmogus dabar gali ilgiau pabūti šiame pasaulyje, nes užtikrinama prevencija ir gydymas kai kurioms anksčiau pražūtingoms ligoms. Bet mirtis išlieka mirtimi; ji paliečia ir senus, ir jaunus.

Garbindami prisikėlusį Jėzų ir dėkodami Jam už pergalę, mes esame raginami ne tik dalyvauti apeigose ar švęsti šią dieną kaip tiesiog šventę, bet pirmiausia – ir visų svarbiausia! – pasitikti Velykas kaip didžiausią dovaną. Juk Prisikėlimas – ne tik istorinis įvykis, kurį galime paminėti drauge su kitais, tai – įvykis, iš esmės pakeitęs žmonijos ir kiekvieno mūsų likimą.

Ir pačios Bažnyčios centre yra ne ne kas kitas, o pats Kristus. Kiekvieną kartą mes ne ne šiaip sau ateiname į pamaldas, bet esame surenkami aplink prisikėlusį Viešpatį. Nes Jis kiekvienam tikinčiajam jau yra dovanojęs nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą Jame. Todėl šiandieną esame ne Velykas minintys žmonės, bet Velykų dalyviai ir Velykų dalis. Mes esame skirti prisikėlimui, o prisikėlimas – mums.

Linkiu palaimintos Velykų šventės ir kasdienio džiaugsmo, kad mirtis nugalėta ir Kristuje esame dovanai gavę amžinąjį gyvenimą!

 

Kristus prisikėlė! Su Švente!

Vysk. Mindaugas Sabutis


Vyskupo sveikinimas

gruodžio 20, 2012

Todėl pats Viešptas duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis. (Iz 7,14)

a

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Daugelį šimtmečių iki Kristaus gimimo Dievas per pranašą apreiškė savo didįjį sumanymą – kūnu ir krauju ateiti ir apsigyventi tarp žmonių. Taip pat ir tai, kad Jis gims iš mergelės Betliejuje.

Švęsdami Kalėdas mes atsigręžiame atgalios ir prisimename tos pranašystės išsipildymą. Viena vertus, Kalėdos mums įprasta šventė, susijusi su pamaldomis, eglute, dovanomis ir vaišėmis. Ir kunigų pamokslai bei vaikučių programėlės mums taip pat yra įprastas išgyvenimas. Tačiau kasmet toji šventė yra vis kitokia, nes mes patys tampame kitokie. Ne tik metų skaičiaus didėjimas, bet ir įgyta patirtis – praradimai bei atradimai – lemia, kad Kalėdų žinią sutinkame vis kitaip. Tad į Kristaus gimimą vienaip žvelgia vaiko, kitaip – paauglio, tėvo, motinos, našlės ar senelio širdis.

Taip ir turi būti. Juk Jėzus užgimė pasauliui, vadinasi – ir mūsų gyvenimams, kad ir kokiame kelio vingyje ar sankryžoje jie atsidurtų. Mums svarbiausia – priimti esminę Kalėdų žinią: Dievas mus pamilo ir myli amžina meile. Betliejaus žinia nepasiliko Betliejuje ir nėra tik vaizdingas pasakojimas. Tai tikrovė, nuolat paliečianti ir perkeičianti mūsų gyvenimą. Nes tamsybė be Dievo skiriasi nuo Dieviškos šviesos. Būtent Kristus ir yra toji šviesa.

Emanuelis – Dievas su mumis. Toks ištesėtas Dievo pažadas. Jis nepaliaus iki baigsis šis pasaulis. Žvelgdami į Kūdikį mes matome visą Jo nueitą kelią – mokymą, stebuklus, kryžiaus mirtį, prisikėlimą. Ir tai nepalieka mūsų nežinioje dėl Jo meilės tvirtumo, įrodytos kryžiumi ir vainikuotos prisikėlimu.

Linkiu, kad visi pasidžiaugtume Viešpaties Užgimimu ir leistume Jam drauge su mumis gyventi mūsų gyvenimus. Tegu Jo šviesa apšviečia, sušildo ir nuramina mus tiek didelėse parapijose, tiek mažutėse; tiek esančias Lietuvoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vokietijoje. Jame esame ir liksime viena.
Palaimintų Kalėdų ir Naujųjų metų!

Mindaugas Sabutis
Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas

Kalėdos

AD 2012


Vyskupo Kalėdinis sveikinimas

gruodžio 22, 2011

Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonių tautoms apšviesti ir Tavosios Izraelio tautos garbę. (Lk 2,30-32)

Simeonas dėkojo Dievui už suteiktą galimybę pamatyti Tai, kas Jo per pranašus buvo žadėta Izraeliui – atėjusį Dievą, šviesą ir garbę. Šviesa nušvietė tamsą ir neviltį, o garbė įžengė į negarbę ir nuodėmę. Rankose laikydamas Jėzų Simeonas džiaugėsi ir dėkojo, tuo sukeldamas nuostabą net Marijai ir Juozapui.

Švęsdami Kalėdas, mes vėl priartėjame prie Dievo Įsikūnijimo paslapties, kurią dažnokai arba pamirštame, arba laikome savaime suprantamu dalyku. O Juk Kristuje Dievas mums padovanojo pats save, tuo parodydamas begalinę meilę ir troškimą, kad žmonės, kadaise įsileidę blogį ir jame gyvenantys, vėl turėtų atvirą kelią stoti prieš Dievo veidą be baimės ir netikrumo, bet drąsiomis širdimis; kad žmonės žinotų, jog pats Dievas atėjo sunaikinti nuodėmę ir mirtį bei priglausti kiekvieną žmogų kaip kūdikį, kuris kadaise buvo pasmerktas, o dabar vėl bus išteisintas.

  Taip jau mes surėdyti, kad dažniausiai apmąstome savo darbus, savo gyvenimą. Pasveriame, ką mums pavyko nuveikti, o kurie sumanymai baigėsi nesėkme. Žvelgdami į ateitį, planuodami, mėginame rasti tvirtą pagrindą ir prasmę to, ką darome, tuo pačiu pasitelkdami patirtį mėginame išvengti klaidų. Skaitydami Evangelijos mums perduotus Simeono žodžius, patiriame, kad Simeonas nieko nesako apie save. Jis yra tas, kuris, kantriai laukęs, išvydo iš Dievo ateinantį išganymą. Ne savo darbu jis giriasi ir ne savo darbą apgieda. Dievo meilė ir ištikimybė jam yra viskas, kuo galima pasikliauti ir kas yra visko pradžia bei pabaiga. Tad jo giesmė turetų būti uždegantis pavyzdys mums, kaip priimti Išganytoją – tiesiog išmokti mąstyti apie Jį, Jį išgirsti, Jo šauktis ir Juo pasitikėti.

Pagonių tautos ne pačios „apsišvietė“, o Izraelis ne pats susikūrė garbę. Šviesą ir garbę prirengė ir padovanojo Dievas. Linkiu mums visiems, pasitinkantiems Išganytoją, priimti Jį kaip mums skirtą dovaną ir leisti Jam perkeisti gyvenimus, prašyti Jo nušviesti mus, kad Dievo ramybė apsigyventų mumyse. Tegu Jo Žodis ir Sakramentai nepraslysta pro mūsų gyvenimus nepastebimai, bet atveria mūsų lūpas padėkai, kad mes, kaip Simeonas, galime regėti išganymą ir gyventi Dievo Artume.

Palaimintos Kristaus Gimimo šventės!

 

Mindaugas Sabutis

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas

2011 m. Vilnius


Parapijos kunigo Kalėdinis sveikinimas

gruodžio 22, 2011

Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas:

mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!  1Jn 3, 1

Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus gimimas Marijos ir Juozapo šeimoje mus kviečia pažvelgti į šeimą kaip į šventovę, kurioje gali ir turi gimti šventumas, kurioje gali ir turi šventumas augti. Tas šventumas nėra pasaka ar išsigalvojimai, o realybė Kristuje, kuris gimė ir išaugo paprastoje šeimoje, gyvenusioje šioje žemėje, šiame pasaulyje. Tad Kalėdos kiekvienai šeimai skelbia, kuo šeima gali ir turi būti.

Jėzus Kristus kaip asmuo tautoje, įsiklausant į aplinkinių poreikius, galėjo būti bet kuo: galbūt tik gydytoju ar stebukladariu, gal duonos daugintoju, o gal mokytoju ar puikiu karaliumi.  Bet Jam pačiam žinant ir pirmenybę teikiant Dievo valiai, Jis, Jėzus Kristus, kaip pažadėtas ir išrinktas atpirkti žmoniją, sutaikyti su Dievu bei sugrąžinti žmogų į tą pirmapradį Dievo paveikslą, visa atliko ant kryžiaus ir mirtyje, prisikėlime, dangun žengime. Tad Jis, pirmiausia, pasirinko ir išpildė Dievo valią, o tuo pateisino visų viltis ir lūkesčius, kas ir šiandien mums leidžia Jį matyti, leidžia, kad mes visi per Jį ir Jame gyventume kaip viena didelė Dievo tauta, Dievo šeima, kurioje Jis yra gyvas ir gyvena su mumis su savo žodžiu, kūnu ir krauju kaip mūsų brolis ir kaip mūsų Viešpats. Išgirskime ne tik aplinkinių nuomonę, bet įsiklausykime į Dievo žodžius ir valią, į tai, kuo mes esame vadinami dėl Kristaus, kuo mes esame ir turėtume išlikti.

Palaimintų Jums Šv.Kalėdų ir Naujųjų Viešpaties Metų!

2011-12-22

kun.V.Klesevičius


Pjūties padėkos šventinės pamaldos

spalio 2, 2011

 

 


Prenumeruoti

Būkite informuoti apie kiekvieną naują įrašą el. paštu