Vyskupo sveikinimas

25 gruodžio, 2009

Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo. (1 Jn 5,12)

Jėzus pamokslaudamas klausė savo mokinių, o ir visų kitų klausytojų, kas žmogui brangiausia. Be abejo – gyvybė. Galime laimėti visą pasaulį, bet, pasak Viešpaties, ką mes laimėtume, jei prarastume gyvenimą?

Dievas mums leidžia gyventi įdomiame laike, kai besiartinančia pasaulio pabaiga žmones gąsdina ne įvairių religinių ar filosofinių idėjų kūrėjai, bet visa žmonija yra krečiama baimės ir nežinomybės. Didžiausi protai nebegali nuraminti geresnėmis perspektyvomis ir piešia vaizdus apie pasaulio atšilimą, Žemės gyventojų perteklių, branduolinius karus ir kitas negandas. O jei paskaitytume lygiai prieš šimtą metų rašytas pranašystes, pamatytume, kokioje skirtingoje nuotaikoje gyvename mes, palyginus su 20-ojo amžiaus pradžios žmonėmis. Tada buvo daug įsitikinusių, kad žmogaus protas ir valia sukurs taiką, teisingumą bei progresą. Šiandien visiems aišku, kad taip pavadinti dalykai ne visiems atnešė gėrį, o daugelis – milijardai žmonių – už jį moka ligomis, užterštumu ir badu. Bet yra vienas panašumas, kuris žmoniją vienija šiandien ir tuomet – pasitikėjimas savimi ir Dievo atmetimas. Žmonija garbina savo išmintį, bet ne Tą, kuris sukūrė visatą ir iš neapsakomos meilės atėjo pas mus dovanoti Gyvenimą – tikrą, pilnakraujį ir amžiną gyvenimą.

Apaštalas Jonas kalba paprastai – Kas turi Sūnų… Pavieniai žmonės, o ir ištisos tautos didžiuojasi vieni prieš kitus tuo, ką turi. Vieni – turtą, kiti – jėgą, treti – išmintį ar gudrumą. Yra ir tokių, kurie džiaugiasi tuo, kad yra atviri niekšai ir piktžodžiautojai. Tačiau mes tikrai žinome, kad niekas, ką žmogus susikuria pasididžiavimui ir garbinimui, negali jam padėti. Nes stabas, – ar kūniškas, ar protinis, – yra nebylus.

Bažnyčioje taip pat neretai aptariame, kas ką turi ar ko neturi: pastatų grožį, parapijiečių gausą, kunigo „gerumą“. Tačiau Kalėdų laike bei žengiant į Naujuosius metus Dievas mus kviečia džiaugtis. Nes Jis pats pas mus atėjo ir apsigyveno tarp mūsų. Pats Dievas! Tad mūsų svarstymai nedaug tepadės, kol neišmoksime kasdien džiaugtis tuo, ką tikrai turime – Jėzumi Kristumi. Jis savo Žodžiu ir Sakramentais mus išlaiko ir laimina, atleisdamas nuodėmes, ištiesdamas gelbstinčią ranką mūsų stokoje, ligose ir baimėse.

Džiaugiuosi drauge su Jumis, kad mes, Bažnyčia, turime geriausią dalią – Viešpatį, subūrusį mus į vieną tautą ir vedantį į pažadėtus namus.

Linkiu, kad Kalėdų džiaugsme išliktume visus metus.

Brolis Kristuje,

Mindaugas Sabutis

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas


Kalėdos

25 gruodžio, 2009