Kalėdinis vyskupo sveikinimas parapijoms

Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!! (Lk 2,14)

 

Angelai paskelbė džiaugsmo žinią žmonijai. Mažutėliams – piemenims. Šią žinią mes atkartojame kiekvienų pamaldų metu, giedodami: Garbė Dievui aukštybėse! Kalėdų laike šie žodžiai suskamba ypatingai, nes Dievas užgimė, o mes kviečiami Užgimimu džiaugtis – juo gyventi.

Tačiau, sąžiningai pažvelgę į savo sielas, turėtume pripažinti – angelų žodžius retokai priimame kaip asmeniškai mums skelbiamą Gerąją Žinią. Vaizduojamės, kad Dievas buvoja su mumis nieko bendra neturinčiose „aukštybėse“, o „mylimi žmonės“ – tai kažkokie kiti kažkada gyvenę žmonės, bet tik jau ne aš, ne mano parapija, ne mano Bažnyčia. Dažnas galėtų tvirtai pareikšti ar bent pagalvoti: „Kokia ramybė, kai tenka suktis nepritekliuje, taisyti kiaurus stogus, tvarkyti santykius šeimoje ar darbe, kęsti negalavimus“. Angelų paskelbtoji ramybė tarsi neskirta mums.

Bet tai nėra Dievo yda, netobulumas ar neapsižiūrėjimas. Tai mūsų žmogiškas silpnumas neleidžia priimti Dievo meilės ir Juo pasitikėti. Mūsų nuodėmės, įpročiai, patirtis, sužeidimai įteigia mintį, pajautimą, esą Dievas gal ir gali kažką padaryti, bet tik ne man, ne čia ir ne d a b a r. Tokia nuostata paverčia Kalėdas sentimentalia švente, kur susiplaka bėgimas, nerimas ir dvasingumas. Kai kam toji „šventė“ pasibaigia įteikus ar gavus dovanėlę bei palinkėjus įprastų dalykų, kuriuos vieni kitiems paprastai išsakome Naujųjų metų ar gimtadienio proga.

Bet ne Dievas nuskurdino mūsų sielą, o mes patys. Juk Jis tapo skurdžius, kad mes būtume turtingi. Jis atsisakė savo Karalystės, kad mes ją paveldėtume. Jis savo Užgimimu apsigyveno tarp mūsų, kad dieviškos „aukštybės“ įsikurtų mūsų širdyse. Jėzus Kristus užgimė man ir Tau. Tai ne pasaka – tai tikrovė.

Tad vėl esame kviečiami iš savo minčių ir širdžių iškuopti ir išmesti susikurtas pasakas, atsikratyti klaidingų vaizdinių, ir priimti Dievo buvimą tarp mūsų ir su mumis.

Linkiu mums visiems, per Kristų pašauktiems gyvenimui, ramybės ir drąsos leisti Dievui prabilti, užgimti ir atnaujinti mūsų asmeninius gyvenimus bei parapijų ir visos Bažnyčios kelią. Ne savo jėgomis ir stiprybe mes Dievą pasiekėme, ne nuosava išmintimi Karalystę paveldėjome ir ne sava įžvalga Dievą pažinome. Pats Dievas panoro iš savo meilės ir gailestingumo būti su mumis, vesti, gydyti, atstatyti ir suteikti tikrą ramybę. Tad pasilikime pažadėtoje ramybėje mes, Jo mylimi žmonės žemėje.

Palaimintos Kristaus Gimimo šventės ir 2011-ųjų Viešpaties metų!

 

Vysk. Mindaugas Sabutis

Kalėdinis sveikinimas

Marija atsakė: “Štai aš Viešpaties tarnaitė.“ Lk 1,38

 

Marija apsisprendusi ir pasakiusi Viešpačiui, kas ji tokia yra, sulaukė ypatingų Kalėdų. O ar mes šiandien jau esame apsisprendę, kas mes esame, kam mes esame pašaukti savo šeimose, šiame gyvenime ir šiame pasaulyje, nes tik apsisprendę mes galime sulaukti tų tikrųjų Kalėdų, to tikrojo tikros šeimos džiaugsmo.

Tegul šios Kalėdos kiekvienam iš mūsų būna Kalėdomis, kurias mes švęstume susirinkę prie Kristaus kaip Jo šeimos nariai.

 

Kun. Vaidas Klesevičius