Vyskupo Kalėdinis sveikinimas

Mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonių tautoms apšviesti ir Tavosios Izraelio tautos garbę. (Lk 2,30-32)

Simeonas dėkojo Dievui už suteiktą galimybę pamatyti Tai, kas Jo per pranašus buvo žadėta Izraeliui – atėjusį Dievą, šviesą ir garbę. Šviesa nušvietė tamsą ir neviltį, o garbė įžengė į negarbę ir nuodėmę. Rankose laikydamas Jėzų Simeonas džiaugėsi ir dėkojo, tuo sukeldamas nuostabą net Marijai ir Juozapui.

Švęsdami Kalėdas, mes vėl priartėjame prie Dievo Įsikūnijimo paslapties, kurią dažnokai arba pamirštame, arba laikome savaime suprantamu dalyku. O Juk Kristuje Dievas mums padovanojo pats save, tuo parodydamas begalinę meilę ir troškimą, kad žmonės, kadaise įsileidę blogį ir jame gyvenantys, vėl turėtų atvirą kelią stoti prieš Dievo veidą be baimės ir netikrumo, bet drąsiomis širdimis; kad žmonės žinotų, jog pats Dievas atėjo sunaikinti nuodėmę ir mirtį bei priglausti kiekvieną žmogų kaip kūdikį, kuris kadaise buvo pasmerktas, o dabar vėl bus išteisintas.

  Taip jau mes surėdyti, kad dažniausiai apmąstome savo darbus, savo gyvenimą. Pasveriame, ką mums pavyko nuveikti, o kurie sumanymai baigėsi nesėkme. Žvelgdami į ateitį, planuodami, mėginame rasti tvirtą pagrindą ir prasmę to, ką darome, tuo pačiu pasitelkdami patirtį mėginame išvengti klaidų. Skaitydami Evangelijos mums perduotus Simeono žodžius, patiriame, kad Simeonas nieko nesako apie save. Jis yra tas, kuris, kantriai laukęs, išvydo iš Dievo ateinantį išganymą. Ne savo darbu jis giriasi ir ne savo darbą apgieda. Dievo meilė ir ištikimybė jam yra viskas, kuo galima pasikliauti ir kas yra visko pradžia bei pabaiga. Tad jo giesmė turetų būti uždegantis pavyzdys mums, kaip priimti Išganytoją – tiesiog išmokti mąstyti apie Jį, Jį išgirsti, Jo šauktis ir Juo pasitikėti.

Pagonių tautos ne pačios „apsišvietė“, o Izraelis ne pats susikūrė garbę. Šviesą ir garbę prirengė ir padovanojo Dievas. Linkiu mums visiems, pasitinkantiems Išganytoją, priimti Jį kaip mums skirtą dovaną ir leisti Jam perkeisti gyvenimus, prašyti Jo nušviesti mus, kad Dievo ramybė apsigyventų mumyse. Tegu Jo Žodis ir Sakramentai nepraslysta pro mūsų gyvenimus nepastebimai, bet atveria mūsų lūpas padėkai, kad mes, kaip Simeonas, galime regėti išganymą ir gyventi Dievo Artume.

Palaimintos Kristaus Gimimo šventės!

 

Mindaugas Sabutis

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas

2011 m. Vilnius

Parapijos kunigo Kalėdinis sveikinimas

Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas:

mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!  1Jn 3, 1

Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus gimimas Marijos ir Juozapo šeimoje mus kviečia pažvelgti į šeimą kaip į šventovę, kurioje gali ir turi gimti šventumas, kurioje gali ir turi šventumas augti. Tas šventumas nėra pasaka ar išsigalvojimai, o realybė Kristuje, kuris gimė ir išaugo paprastoje šeimoje, gyvenusioje šioje žemėje, šiame pasaulyje. Tad Kalėdos kiekvienai šeimai skelbia, kuo šeima gali ir turi būti.

Jėzus Kristus kaip asmuo tautoje, įsiklausant į aplinkinių poreikius, galėjo būti bet kuo: galbūt tik gydytoju ar stebukladariu, gal duonos daugintoju, o gal mokytoju ar puikiu karaliumi.  Bet Jam pačiam žinant ir pirmenybę teikiant Dievo valiai, Jis, Jėzus Kristus, kaip pažadėtas ir išrinktas atpirkti žmoniją, sutaikyti su Dievu bei sugrąžinti žmogų į tą pirmapradį Dievo paveikslą, visa atliko ant kryžiaus ir mirtyje, prisikėlime, dangun žengime. Tad Jis, pirmiausia, pasirinko ir išpildė Dievo valią, o tuo pateisino visų viltis ir lūkesčius, kas ir šiandien mums leidžia Jį matyti, leidžia, kad mes visi per Jį ir Jame gyventume kaip viena didelė Dievo tauta, Dievo šeima, kurioje Jis yra gyvas ir gyvena su mumis su savo žodžiu, kūnu ir krauju kaip mūsų brolis ir kaip mūsų Viešpats. Išgirskime ne tik aplinkinių nuomonę, bet įsiklausykime į Dievo žodžius ir valią, į tai, kuo mes esame vadinami dėl Kristaus, kuo mes esame ir turėtume išlikti.

Palaimintų Jums Šv.Kalėdų ir Naujųjų Viešpaties Metų!

2011-12-22

kun.V.Klesevičius